Federalinio rezervo palūkanų normų kontrolės sistema (II dalis) – palūkanų už perteklines atsargas įvedimas

Ankstesniame straipsnyje apžvelgėme Federalinio rezervo palūkanų normų koridoriaus sistemą iki 2008 m. finansų krizės („Išsamus Federalinio rezervo palūkanų normų kontrolės sistemos paaiškinimas (I dalis)“). Tuo metu dėl ribotoRezervaikuriuos bankai laikė Federaliniame rezerve, FED naudojo diskonto lango palūkanų normą kaip viršutinę ribą, o atvirosios rinkos operacijas – apatinei ribai kontroliuoti.

Tačiau po 2008 m. finansų krizės Federalinis rezervų bankas įgyvendino didelio masto kiekybinį skatinimą, kuris ženkliai padidino rinkos likvidumą ir palūkanų normų koridoriaus sistemą pavertė neveiksminga. Siekdamas išspręsti šią situaciją, Federalinis rezervų bankas įvedė palūkanų normų sistemą.ŠIEs rezervai (IOER) 2008 m. kaip nauja apatinė palūkanų normų riba. Šiame straipsnyje bus išsamiai analizuojamas šis politikos pokytis ir jo poveikis palūkanų normų kontrolės sistemai.

Palūkanų už perteklines atsargas (IOER) įvedimas

IOER reiškia palūkanas, kurias Federalinis rezervų bankas moka už bankų rezervų dalį, viršijančią privalomuosius rezervus. Iki 2008 m. Federalinis rezervų bankas nemokėjo palūkanų už bankų indėlius, todėl JAV palūkanų normų koridoriaus apatinė riba buvo neefektyvi, o rinkos palūkanų normoms kontroliuoti buvo remiamasi atvirosios rinkos operacijomis. Tačiau precedento neturintis likvidumo perteklius, kurį sukėlė finansų krizė, smarkiai pakenkė atvirosios rinkos operacijų veiksmingumui, todėl rinkos palūkanų normos smarkiai sumažėjo.

Siekdamas tai neutralizuoti, Federalinis rezervų bankas 2008 m. spalio mėn. įvedė IOER, kuriuo siekiama apriboti rinkos palūkanų normų mažėjimą mokant bankams palūkanas. Kai bankų rinkoje gaunamos palūkanų normos nukrito žemiau IOER, jie buvo labiau linkę įnešti savo perteklines lėšas į Federalinį rezervų banką, taip palaikydami rinkos palūkanų normas, viršijančias IOER lygį.

IOER poslinkis: nuo apatinės ribos įrankio iki viršutinės ribos įrankio

Nors ši priemonė iš pradžių sėkmingai pažabojo palūkanų normų mažėjimo tendenciją, tapo akivaizdu, kad nebankinės finansų įstaigos, turinčios dideles grynųjų pinigų sumas ir negalinčios tiesiogiai pasinaudoti IOER, toliau mažino rinkos palūkanų normas ir galiausiai viršijo IOER žemiausią ribą.

Įdomu tai, kad Federalinis rezervų bankas atrado, jog esant itin dideliam likvidumui, IOER pradėjo veikti kaip viršutinė palūkanų normų riba. Kai rinkoje buvo gausu lėšų ir bankų rezervų likučiai Federaliniame rezervų banke smarkiai išaugo, rinkos palūkanų normos kilo. Bankai atsiimdavo rezervus iš Federalinio rezervų banko ir skolindavo juos didesnėmis rinkos palūkanų normomis, todėl rinkos palūkanų normos nukrisdavo žemiau IOER.

Šis reiškinys parodė, kad esant dideliam likvidumui, IOER, kaip apatinės ribos įrankio, vaidmuo susilpnėjo, tačiau netyčia jis tapo viršutinės palūkanų normų ribos vaidmeniu. 2008 m. gruodžio mėn. Federalinis rezervų bankas pakoregavo federalinių fondų palūkanų normos tikslinį diapazoną iki 0–0,25 % ir nustatė IOER ties šio diapazono viršutine riba, dar labiau patvirtindamas naują IOER, kaip viršutinės ribos palūkanų normų koridoriuje, funkciją.

Palūkanų normų kontrolės logika likvidumo pertekliaus metu

Bankų rezervų likučiams Federaliniame rezervų banke šoktelėjus nuo maždaug 10 mlrd. dolerių iki 2008 m. iki 800 mlrd. dolerių 2009 m. pradžioje ir vėlesniais metais pasiekus net 3 trilijonus dolerių, palūkanų normų kontrolės logika iš esmės pasikeitė.

Esant įprastam rezervų lygiui, IOER galėtų iš esmės būti apatine palūkanų normų riba. Tačiau esant per dideliam rinkos likvidumui, IOER poveikis palūkanų normų mažėjimo stabdymui buvo ribotas.

Kai rinkos palūkanų normos viršydavo IOER, bankai atsiimdavo rezervus iš Federalinio rezervo ir skolindavo juos didesnėmis rinkos palūkanų normomis, taip didindami rinkos lėšas ir mažindami palūkanų normas. Šis mechanizmas palaipsniui pavertė IOER viršutinės palūkanų normų ribos įrankiu, o tradicinė diskonto lango norma prarado savo dominuojantį vaidmenį kontroliuojant palūkanų normas.

IOER poveikis rinkai: analogija su kiaulienos rinka

Kad šį pokytį būtų galima vaizdžiau paaiškinti, panagrinėkime analogiją su „kiaulienos rinka“: tarkime, kiaulienos fabrikas nustato viršutinę kiaulienos kainos ribą – 20 juanių – ir kontroliuoja kainas rinkos pasiūla. Kai rinkos pasiūla yra per didelė, kiaulienos kainos krenta, tačiau fabrikas iš tam tikrų pardavėjų atperka kiaulieną po 10 juanių. Tačiau rinkos pasiūla išlieka per didelė, todėl kainos toliau krenta, galiausiai viršydamos 10 juanių ribą.

Vėliau kiaulienos kainos atsigauna, tačiau nepaisant rinkos svyravimų, kainos niekada neviršija 10 juanių. Taip yra todėl, kad kainoms viršijus 10 juanių, kiaulienos pardavėjai iš fabriko išima anksčiau sandėliuotą kiaulieną ir parduoda ją didesnėmis kainomis, taip stabilizuodami kainas. Tai panašu į IOER vaidmenį finansų rinkose: kai rinkos palūkanų normos pakyla virš IOER, bankai išima rezervus iš Federalinio rezervo ir skolina juos didesnėmis palūkanų normomis, galiausiai sumažindami palūkanų normas iki IOER lygio.

Išvada

Įvestos palūkanos už perteklines rezervų sistema, iš pradžių numatyta kaip apatinė riba palūkanų normų koridoriuje, palaipsniui tapo viršutinės ribos funkcija esant per dideliam rinkos likvidumui. Šis pokytis ne tik atspindi didelį finansų krizės poveikį pinigų politikai, bet ir žymi Federalinio rezervo prisitaikymą ir koregavimą prie palūkanų normų kontrolės naujoje realybėje.